Į milli heimanna tveggja liggur sviš sem er eins og belti meš grįrri žoku. Ekki aš žar sé žoka en sjónsvišiš er ekki ósvipaš. Gott er aš kalla žetta sviš millisvęši žvķ žaš žjónar hlutverki skila į milli tveggja tilverusviša.

Forn grikkir lķktu žvķ viš mikiš fljót sem lęgi į milli gošheima og heljar og į žvķ vęri bįtur eša ferja sem stżrt vęri af ferjumanni. Til eru fleiri slķkar samlķkingar śr fleiri mżtum į mörgum menningarsvęšum.

Lķkingin er ekki fjarri lagi žvķ ašeins śtvöldum er leyft - eša gefin sś gįfa - aš geta feršast um millisvęšiš.

Žegar sįlir okkar losna śr jaršvistinni liggur beinast viš aš fara um žetta svęši en žaš veldur mörgum sįlum ugg. Žvķ eru verur ķ feršum um žetta svęši sem flestar sinna žvķ žjónustuhlutverki aš koma sįlinni yfir į žann staš sem hśn getur vaknaš upp hinumegin. Langflestar sįlir fara žarna yfir įn žess jafnvel aš verša žess varar, heldur sofna hérnamegin og vakna hinumegin.

Vel er žekkt śr spķritismanum - eša śr starfi gušspekifélaga frį fyrri hluta tuttugustu aldar hvaš gerist žegar sįlin vaknar hinumegin. Er žvķ oft lķkt viš aš vakna į spķtalaherbergi, eša ķ móttökuhśsi, af vęrum svefni. Rķki yfirleitt gott vešur utan viš hśsiš og starfsfólk, eša starfsverur, žessara hśsa og garšanna sem ķ kring eru, ašstoši hinn framlišna aš skilja hvaš gerst hefur.

Žaš eru višbrigši aš vakna hinumegin.

Ef einstaklingurinn var sjśkur hérnamegin eša viš aldur getur žaš tekiš tķma aš įtta sig į umbreytingunni. Stęrsta umbreytingin er žegar verkir og einkenni sjśkdóma fjara śt, sem getur tekiš dįlķtinn tķma. Önnur umbreytingin, tengd hinni fyrri, er aš lęra į hina nżju skynjun s.s. hversu mjög innri veröld getur haft įhrif į hina ytri.

Žannig séš ef einstaklingur er fastheldinn į neikvęš višhorf til żmissa atriša getur hann višhaldiš žeim. Mörg okkar hafa kynnst žvķ hvernig neikvęš višhorf - oft ómešvituš - geta haft neikvęš įhrif į starfsemi lķkamans og heilsufar, en žetta magnast hinumegin svo dęmi sé tekiš. Žvķ žarf oft aš vinna meš yfirkomnum sįlum mešan žęr lęra į žetta lögmįl og žį ekki sķst til aš losa um žęr taugar sem halda sįlinni viš hiš yfirgefna jaršlķf.

Žetta sķšastnefnda er risastórt atriši. Žaš getur veriš erfitt fyrir sįl aš yfirgefa įstvini eša segja skiliš viš jaršneskar eigur.

Ekki er endilega um aš ręša efnishyggju sem slķka. Margt fólk sem er aušugt og įstsęlt į aušvelt meš aš skilja viš. Algengara er aš fólk sem upplifir tilfinningalega vanlķšan yfir skorti į aušlegš eša įstsęlni eigi erfišara meš aš skilja viš slķkar tilfinningar og jafnvel ómögulegt aš skilja viš hluti - smįa sem stóra - sem žvķ žykir vęnt um.

Millisvęšiš er aš sumu leiti žęgilegur stķgur en til aš sjį žaš žarf bęši hugrekki og bjartsżni. Sįl sem į aušvelt meš aš treysta hinu óžekkta getur ķ mörgum tilfellum fetaš sig hjįlparlaust yfir svęšiš. Hins vegar er žetta svęši, rétt eins og okkar eigin heimur, margbreytilegt. Žaš er engin löggęsla į svęšinu eša sérstakar umgengnisreglur. 

Um svęšiš fara margskonar sįlir, bęši bjartar og dimmar. Um žaš er mikil umferš žeirra andavera sem ašstoša, sem sumar hverjar eru lķkari englum aš uppruna en mennskum).

Żmsar įlfaverur geta feršast um svęšiš og sķšast en ekki sķst geta föllnu englarnir skrunaš žar um aš vild, auk żmissa pśka og dķsa. Aš sumu leiti er millisvęšiš lķkara bišsal stórrar flughafnar ef lķkingar er žörf og ferjumašurinn žį afgreišslufólk viš mišahlišin, sem eru jafn misjafnar persónur og viš žekkjum hérnamegin.

Žegar fólk fer ķ skyndingu s.s. af slysförum eša viš sjįlfsvķg ęšir sįlin oft yfir į millisvęšiš į stjórnlausan hįtt. Žetta er vegna žess aš verndarandi viškomandi sįlar nįši ekki aš kalla eftir ferjumanninum nógu hratt ef svo mętti aš orši komast. Ķ öllum tilfellum er kallaš eftir ašstoš fyrir sįlina. 

Verndarandann mun ég fjalla um ķ annarri fęrslu sķšar. Fyrir žį sem žekkja til žį er ekki hęgt aš gera žeim engli skil ķ einni setningu.

Žegar kallaš hefur veriš eftir ašstoš fyrir sįlina žį kemur ętķš andavera hinumegin frį henni til ašstošar. Žessar andaverur eru nęr ętķš sįlir framlišins fólks og žessar verur starfa ķ teymum. Yfirleitt fara fyrir žessum teymum andaverur sem eru frį nęsta tilvistarsviši į eftir og eru annars ešlis en viš sem erum meš mannlegar sįlir.

Hvķslaš er aš einhverjar žeirra hafi veriš mennskar eitt sinn en žaš er ekki alltaf svo. Tilvistarsvišin nķu og žęr verur sem ķ žeim bśa eru svo margvķsleg aš ekki er alltaf hęgt aš afgreiša meš einföldum frösum. Hins vegar liggur millisvęši į milli žeirra allra og hvert žeirra er aš lįgmarki jafn umfangsmikiš og sį Alheimur sem viš horfum į ķ gegnum stjörnubjartan himininn.

Sem fyrr segir, žegar sįl fer snögglega śr okkar tilvistarsviši žį hrekkur hśn yfir į millisvęšiš. Žegar andavera kemur henni til ašstošar er ekki alltaf sem hśn įttar sig į aš henni ber aš taka ķ śtrétta hönd og lįta leiša sig yfir į hvķldarheimiliš sem minnst var į ķ byrjun. Mjög algengt er aš sįlin sjįi žessa ašstoš ķ gegnum eins konar sķu sķns eigin ótta eša kvķša.

Sįl sem fer yfir t.d. vegna sjįlfsvķgs er oft hrędd, įttavillt og jafnvel tortryggin žegar hśn kemur yfir.

Hśn er lķklegri til aš sjį śtréttar hjįlparhendur sem krumlur frį skuggaverum sem ętli sér vont. Annaš sem gerist er aš hin snögglega sorg sem grķpur eftirlifendur, og eftirsjį af żmsu tagi, togar ķ sįlina en slķkt heldur henni įttavilltri į millisvęšinu. Hér kemur inn ķ mikilvęg žjónusta margra ófreskra (fólks meš tveggja heima sżn).

Žegar sįl er föst į millisvęšinu žį sér hśn eins og ķ skuggamyndum yfir į hitt svišiš en einnig į sama hįtt yfir til okkar. Hśn sér göturnar okkar eins og ķ kvöldhśmi nema hśn sér engan į ferli. Žó viš gengjum framhjį henni sér hśn žaš sem smįhreyfingu śtundan sér. Nokkuš sem viš žekkjum einnig hérnamegin er einmitt sama ešlis.

Sįlin sér žó sumt fólk skżrar en annaš, hśn sér žaš svipaš žvķ sem viš sjįum annaš fólk ķ okkar tilvistarheim. Nema hśn nęr ekki aš nįlgast žetta fólk eša ręša viš žaš, en hśn er žó lķkleg ķ einmanaleik sķnum og įttavilltum sįrsauka aš sveima ķ kringum žetta fólk. Žetta er hinn ófreski, eša fólk meš mišilshęfileika, sem yfirleitt sést śr millisvęšinu.

Ófreskt fólk hefur oft bjarma ķ kringum sig og sįl žeirra er į vissan hįtt sżnilegri hinumegin frį, sérstaklega fyrir žį sem žvęlast um millisvęšiš. Eitt af hlutverkum hins ófreska er oft aš vera eins konar įttaviti fyrir t.d. hjįlparandana sem feršast į milli. Žvķ sér įttavillta sįlin hinn ófreska og heldur sig ķ kringum hann, ekki ósvipaš og vęrir žś į ferš ķ žoku frį vöršu til vöršu. 

Ķ bók minni „Bréf frį sjįlfsmoršingja“ minnist ég į žrjįr nżlegar sögur af atvikum žar sem hjįlpa žurfti įttavilltri sįl yfir. Bókin er hljóšbók (2ja og hįlfs tķma löng) og finnst į bref.not.is.

Žegar ófreskir verša varir viš žessar sįlir žį bregšast žeir oft viš - ef žeir hafa ręktaš nęmi sķna til aš vita hvaš er į ferli - og bęši bišja fyrir sįlinni svo hśn róist en um leiš hleypa sķnum eigin verndarengli aš til aš kalla į hjįlparana (ferjumanninn). Ķ sumum tilfellum žarf jafnvel aš róa sįlina svo hśn žori aš fara yfir og ķ stöku tilfellum hjįlpa henni meš samręšum aš skilja viš įstvini sķna og lausa enda.